Dauguma SRV simptomų yra sukelti uždegiminio proceso, todėl gydymo tikslas šį uždegimą
mažinti. Dažniausiai naudojamos keturios vaistų grupės SRV gydyti:
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo vartojami artrito skausmams mažinti. Jie skiriami tik
trumpam laikui ir dozė mažinama gerėjant sąnarių būklei. Šiai vaistų grupei priklauso labai daug vaistų, taip pat ir aspirinas. Aspirinas šiomis dienomis retai naudojamas kaip priešuždegiminis vaistas. Jis yra labai vertingas trombozių prevencijai vaikams, kuriems padidėjęs antifosfolipidinių antikūnų kiekis.
Antimaliariniai vaistai, tokie kaip hidroksichlorochinas, yra labai vertingi gydant saulės
spinduliams jautrų diskoidinį bėrimą ar kitus SRV bėrimus. Tam, kad pasimatytų vaistų poveikis, juos reikia gerti ilgą laiką. Tarp SRV ir maliarijos jokio ryšio nėra nustatyta.
Gliukokortikoidai - mažina uždegimą ir imuninės sistemos aktyvumą. Gydymas prednizolonu -
pagrindinė SRV terapija. Pradiniam ligos stabilizavimui ir kontrolei gliukokortikoidai turi būti
geriami kas dieną keletą savaičių, mėnesių ar net metų. Pradinė vaisto dozė ir jo vartojimo
dažnumas priklauso nuo ligos intensyvumo ir pažeistų organų. Didelės geriamų ar intraveninių
gliukokortikoidų dozės skiriamos, kai yra hemolizinė anemija, centrinės nervų sistemos pažeidimas ir inkstų pažeidimas. Pirmomis gydymo dienomis vaiko būklė žymiai pagerėja. Kai pirminė ligos manifestacija jau yra kontroliuojama, gliukokortikoidų dozės pradedamos mažinti iki minimalių, kurios gali užtikrinti gerą vaiko savijautą. Vaistų dozės mažinimas turi būti laipsniškas. Reikia dažnai kartoti tyrimus, tam kad būtume tikri ar ligos aktyvumas yra sumažintas iki minimumo.
Kartais paaugliai savavališkai nutraukia gliukokortikoidų vartojimą arba sumažina ar padidina
vaistų dozę. Matyt, jiems nusibosta reguliarus vaistų vartojimas arba erzina pašalinis vaistų
poveikis, arba jie jaučiasi geriau ar blogiau. Labai svarbu, kad tėvai ir vaikai suprastų kaip
gliukokortikoidai veikia ir kodėl nustoti juos gerti arba pakeisti dozę be gydytojo priežiūros yra
labai pavojinga. Gliukokortikosteroidas (kortizonas) paprastai yra gaminamas organizme. Kai
pradedamas gydymas, organizmas sustabdo savo kortizono gamybą. Liaukos, kurios jį gamina, tampa vangios ir tingios. Todėl, jei gliukokortikoidų vartojimas staiga nutraukiamas, organizmas nespėja gaminti pakankamai kortizono. Tokia būklė gali sukelti gyvybei pavojingą kortizono nepakankamumą (antinkščių nepakankamumą). O labai greitas dozės sumažinimas gali vėl paūminti ligą.
Imunosupresiniai vaistai, pvz.: azatioprinas, ciklofosfamidas veikia kitaip nei gliukokortikoidai.
Jie mažina uždegimą ir turi polinkį mažinti imuninį atsaką. Šie medikamentai skiriami, kai vien
gliukokortikoidų vartojimas niekaip nesustabdo SRV progresavimo. Jie skiriami, kai pasireiškia
ryškus pašalinis gliukokortikoidų poveikis arba, kai manoma, kad kombinuojant šias dvi vaistų
grupes bus pasiektas geresnis gydymo efektas.
Imunosupresiniai vaistai nepakeičia gliukokortikoidų. Paprastai ciklofosfamidas ir azatioprinas yra geriami ir nėra naudojami kartu. Ciklofosfamido intraveninė pulsterapija skiriama, kai yra smarkiai pažeisti inkstai arba yra kitos rimtos SRV komplikacijos. Šiuo atveju didelės vaisto dozės leidžiamos į veną (maždaug 5-10 kartų didesnės dozės negu geriamos). Tai gali būti atliekama tiek ambulatoriškai, tiek ligoninėje.
Biologiniai vaistai - tai vaistai, kurie blokuoja autoantikūnų gamybą arba jų poveikį specifinėms molekulėms. Šių vaistų skyrimas dar yra eksperimentinis ir įtrauktas tik į naujai tyrinėjamus gydymo protokolus.
SRV ir kitų autoimuninių ligų tyrinėjimas yra labai intensyvus. Pagrindinis tikslas- nustatyti
specifinius uždegimo ir autoimininių reakcijų mechanizmus. Tuomet bus galima gydyti ligas
neveikiant visos imuninės sistemos. Šiuo metu atliekama labai daug klinikinių tyrimų, bandomos naujos terapijos. Tai suteikia daugiau vilčių sergantiems SRV.