Epilepsijos diagnostika

Diagnozuojant epilepsiją labai svarbu yra atpažinti epilepsijos priepuolį ir nustatyti jo rūšį. Nedažnai tenka pačiam gydytojui matyti priepuolį, todėl išsami anamnezė turi esminę reikšmę diagnozuojant epilepsiją. Atidus ir tikslingas anamnezės išaiškinimas bei ligonio klinikinis ištyrimas yra labai svarbūs – 80–85 proc. atvejų tai padeda tiksliai nustatyti diagnozę. Išsamus buvusio priepuolio apibūdinimas yra svarbi epilepsijos priepuolio atpažinimo ir jo rūšies nustatymo sąlyga. Visi kiti papildomi tyrimų duomenys, gauti periodu tarp priepuolių, neatstoja informacijos apie priepuolio kliniką. Aiškinantis anamnezę, reikia stengtis kruopščiai išsiaiškinti priepuolio kliniką, sąmonės būklę priepuolio metu, židiniškumo požymius, priepuolio trukmę bei kitus gretutinius simptomus.

Epilepsijos diagnozei nustatyti būtinos dvi sąlygos:
• priepuoliai turi būti savaiminiai, neprovokuojami jokių išorinių veiksnių;
• turi būti ne mažiau nei 2 epilepsijos priepuoliai.

Epilepsijos priepuolis – tai simptomas, kuriuo pasireiškia liga.

Priepuolio rūšis rodo vietą galvos smegenyse, kurioje patologinis iškrūvis kilo, ir kaip jis plito. Nustačius epilepsijos priepuolio rūšį, galima lengviau parinkti vaistus. Dažnesni yra židininiai priepuoliai – jie sudaro per 60 proc. visos epilepsijos atvejų.

Tik įvertinus epilepsijos priepuolių kliniką, etiologiją, jų pobūdį, ligonio amžių, somatinę būklę bei atlikus kruopštų neurologinį ištyrimą, vizualinius galvos smegenų tyrimus ir elektroencefalogramą (EEG), nustatoma diagnozė.

Epilepsijos paplitimas vaikystėje. Jos priežastys

Epidemiologinių tyrimų duomenimis, epilepsijos paplitimas vaikų amžiuje svyruoja nuo 3,2 iki 8,8 vienam tūkst. vaikų. Vienintelį bet kokios kilmės epilepsijos priepuolį per savo gyvenimą patiria apie 5 proc. visų žmonių.

Epilepsijos priežastys įvairios. ...

Skaityti toliau