Epilepsijos klinikinių tyrimų apžvalga

Švedijoje atlikto tyrimo metu buvo siekiama nustatyti epilepsija sergančių pacientų savižudybių rizikos veiksnius. Pirminiai tyrimo rezultatai parodė, kad epilepsija sergančiųjų grupėje savižudybių dažnis buvo net 3,5 karto didesnis nei tikėtasi. Toliau buvo mėginama išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia padidėjusią epilepsija sergančių pacientų savižudybės riziką.

Tyrimo metu buvo išnagrinėti 26 nusižudžiusių ir 23 dėl neaiškių priežasčių mirusių epilepsija sirgusių pacientų duomenys. Mokslininkai sutaria, kad didžiąją neaiškios kilmės mirčių dalį sudaro būtent savižudybės, todėl šie atvejai buvo įtraukti į tyrimą. Kontrolinę grupę sudarė 171 epilepsija sergantis pacientas.

Tyrimo rezultatai parodė, kad psichikos sutrikimai epilepsija sergančių pacientų savižudybės riziką padidino net 9 kartus. Antipsichotikų vartojimas buvo susijęs su 10 kartų didesne savižudybės rizika. Vyrų ir moterų savižudybių santykis buvo 1,9:1. Daug dažniau nusižudydavo jaunesniame amžiuje epilepsija susirgę pacientai. Savižudybės rizika tarp iki 18 m. amžiaus epilepsija susirgusių asmenų buvo 16 kartų didesnė, palyginti su 29 m. amžiuje ir vėliau susirgusiais asmenimis, o daugiausia nusižudė paauglystėje epilepsija susirgusių asmenų. Taip pat nustatyta, kad savižudybės rizika yra didesnė tiems pacientams, kurie dažniau patiria epilepsijos priepuolių. Palyginti su per pastaruosius metus priepuolių nepatyrusiais asmenimis, santykinė savižudybės rizika juos patyrusių asmenų grupėje siekia 2,2. Tyrimo rezultatai parodė, kad savižudybės rizika didėja esant dažniems priepuoliams, taip pat keleto VNE derinius vartojančių pacientų grupėje, palyginti su monoterapijos grupe. Savižudybės rizikos padidėjimas nebuvo susijęs su specifinių VNE (fenitoino, karbamazepino, valproatų) vartojimu. Savižudybės rizika nebuvo susijusi su epilepsinio židinio lokalizacija.

Taigi tyrimo rezultatai parodė, kad vienintelis tikrai reikšmingai savižudybės riziką didinantis veiksnys buvo amžius, kai prasidėjo epilepsija. Palyginti su 29 m. amžiuje ir vėliau prasidėjusios ligos atvejais, ligos pradžia paauglystėje savižudybės riziką padidina beveik 20 kartų. Ankstyva ligos pradžia susijusi su didesne rizika susirgti depresija, patirti socialinę izoliaciją. Tarp epilepsijos trukmės ir savižudybės rizikos reikšmingo tarpusavio ryšio nenustatyta.

Kito tyrimo metu buvo lyginami psichoziniais sutrikimais sergantys ir psichiškai sveiki epilepsija sergantys pacientai. Nustatyta, kad epilepsija sergantiesiems psichoziniais sutrikimais prasidėjo vidutiniškai 13 m., o psichiškai sveikiems pacientams – 9 m. amžiuje. Taigi psichoziniai sutrikimai sergantiesiems epilepsija dažniau pasireiškia ligai prasidėjus paauglystėje; psichozinių sutrikimų pasireiškimui epilepsija sergantiems pacientams didesnės įtakos turi ne ligos trukmė, o ligos pradžia paauglystėje.

Epilepsijos židininiai priepuoliai

Židininiai priepuoliai skirstomi į paprastuosius, sudėtinguosius (kompleksinius) ir antriniu būdu generalizuotus, kurie gali būti paprastojo arba sudėtingojo priepuolio tąsa (lentelė).
Židininiai priepuoliai klasifikuojami dar atsižvelgiant į sąmonės išlikimą jo metu. Jei priepuolio metu sąmonė išlieka, priepuolis vadinamas židininiu paprastuoju, jei sąmonė sutrinka – židininiu sudėtinguoju. Sąmonės sutrikimas gali pasireikšti nuo pat priepuolio pradžios arba vėliau.
Židininiai paprastieji priepuoliai
Jie gali pasireikšti įvairiais fenomenais – tai priklauso nuo pradinės neuronų aktyvacijos lokalizacijos ribotoje vieno smegenų pusrutulio zonoje. ...

Skaityti toliau